Įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Tačiau jeigu santuoka nutraukiama dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.

Taigi, tam, kad uždrausti sutuoktiniui pasilikti santuokinę kito sutuoktinio pavardę, turi būti išpildomos dvi sąlygos:

• Visų pirma, sutuoktinis turi būti kaltas dėl santuokos iširimo.
• Antra, sutuoktiniai neturi turėti bendrų nepilnamečių vaikų. Šiuo atveju įstatymų leidėjas yra numatęs išlygą net ir esant sutuoktinio kaltei dėl santuokos iširimo jam pasilikti santuokinę pavardę. Ši išlyga pateisinama tuo, kad skirtingos tėvų ir vaikų pavardės gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams vaikams tiek psichologiniu aspektu, tiek kitomis prasmėmis (keliaujant, mokymosi, sveikatos įstaigose ir pan.).

Įstatymuose įtvirtina nuostata, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.

Taigi, bendroji nuostata yra ta, jog santuokos metu paveldėtas turtas yra laikomas paveldėtojo asmenine nuosavybe ir santuokos nutraukimo metu nėra dalinimas. Tačiau, jei toks turtas paveldėtas testamentu ir jame buvo nurodoma, jog jis perduodamas į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, toks turtas neturės asmeninio turto teisinio statuso ir santuokos metu bus dalinamas.

Remiantis LR civilinio kodekso 3.192 str. 2 d., teikiamas materialinis išlaikymas nepilnamečiam vaikui turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai.

Vaiko poreikiai sietini su jo amžiumi (ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus ir pan. ), sveikatos būkle (ar patiriamos išlaidos vaistams, specialiam maistui, reabilitacijai ir pan. ), vaiko gabumais (išlaidos lankomiems užsiėmimams (sporto, muzikos, dailės ir pan.).

Tėvų turtinė padėtis vertinama atsižvelgiant į turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, sveikatą, išlaikytinių skaičių, kokių priemonių asmuo imasi, kad gautų pajamų nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Pabrėžtina, kad tėvų turtinė padėtis yra svarbus, tačiau ne lemiantis kriterijus nustatant išlaikymo dydį.

Remiantis LR Civilinio kodekso 3.175 str. ginčai tarp tėvų dėl bendravimo su vaiku tvarkos sprendžiami teismine tvarka. Todėl, jei nėra galimybės su vaiko mama susitarti taikiai dėl kitokios bendravimo tvarkos nei nustatyta teismo sprendime, reikėtų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Tokiu atveju teisme reikėtų įrodinėti, kodėl esama tvarka netenkina (pasikeitęs darbo grafikas, pasikeitę vaiko interesai ir pan. ).

LR civilivio kodekso 3.1921 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.

Taigi, jei pilnametystės sulaukęs vaikas mokosi vidurinėje mokykloje ir jam tuo tikslu yra reikalinga pagalba, pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia iki kol jis baigs vidurinio ugdymo programą.

Kreditoriumi gali būti:

• Fizinis asmuo – bet koks asmuo, paskolinęs piniginių lėšų, vekselio turėtojas ir pan.;
• Juridinis asmuo:
  • Privatus juridinis asmuo: bankas ar kita kredito įstaiga; įmonė, iš kurios pirkote tam tikrus daiktus ir su ja neatsiskaitėte (atutomobilius, baldus, kompiuterius ir pan.); telekomunikacijų įmonė, kuriai esate skolingas už paslaugas ir pan.;
  • Viešasis juridinis asmuo: valstybinė mokesčių inspekcija, SODRA, elektros tiekėjas, komunalinių paslaugų įmonė ir t.t.

LR civilinio kodekso 3.60 str. įtvirtinta nuostata, kad santuoka gali būti nutraukiama dėl kito sutuoktinio kaltės, jei pastarasis paliko šeimą ir daugiau nei vienus metus ja nesirūpina. Remiantis šia įstatymo nuostata, reikėtų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Atsakovą – sutuoktinį,kaltą dėl santuokos iširimo– tokiu atveju atstovautų byloje paskirtas kuratorius (advokatas). Tačiau pabrėžtina, kad ieškinį padavusiam sutuoktiniui tektų apmokėti už kuratoriaus paslaugas byloje.

Remiantis LR Civilinio kodekso 3.117 str. įtvirtina prezumpcija, sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tačiau kodekse numatytais atvejais, nuo bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti.

Vienas iš tokių atvejų – nukrypimas nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus. Remiantis tuo pagrindu, vienam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, skiriama didesnė turto dalis. Toks turto padalinimas pateisinamas sutuoktiniui atitenkančia didesne našta, auginant ir ugdant šalių nepilnamečius vaikus.

LR CK 3.72 str. įtvirtinta nuostata, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas.

Taigi, šiuo atveju būtų galimybė reikalauti iš sutuoktinio išlaikymo tokia apimtimi, kiek siektų išlaidos, reikalingos pabaigti mokslus ir įgyti specialybę ar persikvalifikuoti.